Mano vardas Laura ir aš sergu. Jau nuo keturiolikos metų mane lanko tamsūs epizodai, kurie itin intensyvūs. Būdama jauna aš nepriėmiau to, kaip problemos. Žinojau, kad tai keista ir, kad nenoriu taip jaustis, tačiau nusprendžiau tai keisti tik tuomet, kai visi neigiami jausmai pradėjo mane nepakenčiamai smaugti. Kartą kreipiausi į savo šeimos narius ir prašiau, kad mane nuvestų pas psichologą, tačiau į mano pagalbos šauksmą nebuvo atsakyta. Mano šeimos nariai yra iš tų, kuriems psichikos ligos yra didelis tabu ir jiems buvo sunku susitaikyti su tuo, kad jų pačių vaikas tapo psichikos ligos auka. Sulaukusi aštuoniolikos pirmą kartą pati nuėjau pas psichiatrą, nes profesionali pagalba man tapo prieinama. Šiek tiek apie mano problemą: užaugau šeimoje, kurioje net du žmonės kentėjo nuo priklausomybės alkoholiui. Mačiau viską – smurtą, dūžtančius langus, svaidomus indus.. Turbūt nieko nenustebinsiu pasakiusi, kad mane, vaiką, tai labai smarkiai paveikė ir sužalojo. Namuose niekada nesijaučiau saugi. Visada laukdavau, kol kažkas atsitiks, nes žinojau, kad po šiuo stogu ramių laikotarpių tiesiog nebūna.
Mano pirmasis vizitas pas psichiatrą mane nuvylė – jaučiausi nesuprasta ir neišklausyta, gydytojas man priekaištavo už per greitai, per lėtai, per smulkiai ar per mažai atvirai dėstomas mintis. Tą kartą psichiatras negalėjo tiksliai nustatyti mano diagnozės, nes apie mane sužinojo per mažai. Dabar visa ši situacija man atrodo juokinga, nes puikiai suprantu, jog tuo metu buvau visiškai susigūžusi savyje ir nedrąsi, nors troškau pagalbos man atrodė, kad mano bėdas specialistas turi tiesiog išskaityti iš mano liūdnų akių. Tą kartą man buvo paskirti antidepresantai Prozac. Žinau, kad apie juos yra labai prieštaringų nuomonių, tačiau mano patirtis su šiais vaistais – jokia. Atrodė, kad geriu visiškai tuščią piliulę, kuri nei pagerina, nei pablogina mano situaciją. Nebuvo jokio poveikio apart to, kad nuo su antidepresantais vartojamo Xanaxo drebėdavo kojos, rankos ir būdavo nuolat išsiplėtę vyzdžiai. Kadangi poveikio nejutau vaistų vartojimą labai greit nutraukiau ir deja, naujų vartoti nepradėjau.
Vėliau gyvenimas klostėsi..kažkaip. Žinojau, kad visada yra ir bus gerų, ir blogų laikotarpių, tačiau išmokau išlaukti. Žinojau, kad jie baigsis kaip prasidėję..iki šio pavasario, kai padėtis tapo nevaldoma. Nežinau, kas nutiko, tačiau pavasario saulė panardino mane į didžiausią mano išgyventą pragarą. Vieną dieną sugriuvo mano laimė ir tai nutiko be jokios priežasties. Prisimenu, kaip susisupusi į pledą kiekvieną rytą verkiau. Manęs nedžiugino nei pamėgtos kavos puodelis, nei jokios veiklos, kurios džiugino sielą iki tol. Galvoje sukosi suicidinės mintys, kurios virto į bandymus atimti sau gyvybę. Dabar aš džiaugiuosi, kad mano ranka sudrebėjo, nors tuo metu nemačiau šviesos tunelio gale.
Mano diagnozė – sunki depresija, tačiau greičiausiai ji keisis į bipolinį sutrikimą, kadangi mano būklė visiškai atitinka bipolinio simptomus. Apie savo istoriją norėčiau papasakoti daugiau, tačiau tai pasiliksiu ateities blogams.
Noriu pasakyti tik tiek, kad gyvenimas YRA gražus. Audros nurimsta. Visada pateka saulė. Anksčiau ar vėliau. Tam, kad saulė patekėtų ryškiai ir skaisčiai ir, kad vienumos ir nesupratimo jausmo liktų mažiau Facebook sukūriau puslapį ,,Išgyvenimas“, prie kurio prisijungti gali kiekvienas Jūsų. Puslapis skirtas mano rašomai knygai, kurioje dalinsiuos savo, bei kitų, sergančių psichikos ligomis, istorijomis. Tačiau puslapis yra ir ateityje bus aktyvus. Prisijunk, jei nori pagalbos, ar planuoji padėti, jeigu tau reikia išsipasakoti ar tiesiog..nori apsižvalgyti. ❤ Laura.
dreamingevwryday 